Visai greta, tarsi už sunkiai permatomo stiklo, kažkokioje mums paralelinėje tikrovėje, egzistuoja mūsų miesto – Klaipėdos (senojo Memelio) istorija. Vidumi esame turtingesni, jei gebame žvelgti už to stiklo ir jaučiame emocinį ryšį su praeities įvykiais bei čia gyvenusiais žmonėmis. Taigi, vėsoką ankstyvo rudens rytą sėdame į įstaigos autobusą ir keliaujame į Klaipėdos skulptūrų parką susitikti su Sondra, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus edukatore. Pabandysime „atminties drobulėm“ nubraukus dulkes pažvelgti į Klaipėdos praeitį, pabandysime suprasti, kokia yra ta, savo rūpesčiu mus aplėbusio miesto istorija, kokie tie iki mūsų čia gyvenę ir mums miestą kūrę žmonės. Štai mes jau parke, laukiame kol pasirodys edukatorė. Vėsoka parko medžių šešėlyje. Mat „…vėjai su sparnais jau pradeda mūdraut ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia…“. Truputį patrypčioję sulaukiame dviračiu atmynusios Sondros, kuri ima mus vedžioti parko ir miesto istorijos takeliais.
