Klaipėdos piliavietė yra kažkokia mistiška vieta. Jeigu šiaip klajoji po miestą ir į piliavietę neužsuki- ji tartum net neegzistuoja. Bet jeigu prie jos tu priartėji, kad dvelktels! Toks pojūtis aplanko, kad imi suprast: čia yra kažkas. Tada tavy sukyla graužatis. Po galais, gyveni gyveni ir nelabai žinai, kur iš tikro gyveni. Istorija panaši į kopūstą. Kopūstlapis dengia kopūstlapį. Kopūstlapis kopūstlapį ir štai – gražus kopūstas. Istorijos sluoksnių sluoksniai dengia visų mūsų pradžią. Lukštendami sluoksnį po sluoksnio susipažįstame su praėjusiu laiku, gyvenusiais žmonėm, jųjų kultūra. Susipažindami geriau pažįstame save. Mūsų šaknys tuomet daug tvirčiau kimbasi į dirvą, kurios syvais mus esybės minta. Kuo daugiau tų syvų į save prikaupiame, tuo esam turtingesni. Turtingesni žiniomis, suopračiu ir… net eurais. Istorikai, archeologai, muziejininkai ir muziejai – panašūs į tą virėją, kurs peiliu tik žybt, ir perkerta kopūstą. Atsiveria pjūvis, matosi kačėno būklė. O lapai, tie kurie giliau – daug skanesni. Pabūt pilies muziejuje, reiškia skanauti ir mėgautis mūsų miesto istorijos sluoksniais. Kuo gilesniais, tuo įdomesniais. To įdomumo ir vykome antradienį tenai. Apsilankykite ir Jūs. Puikus interjeras, ir tikrai labai skanu!
