Gruodžio 9-ąją rytas prasidėjo kitaip. Susėdome į jaukų ratą, kiekvienas atsinešęs dalį savo istorijos – vaikystės nuotrauką. Tai buvo ne tik prisiminimų rytas, bet ir tikras grįžimas į tą švelnų, paprastą, šviesų laiką, kuriame buvome mažesni, o pasaulis – gerokai platesnis.
Tą dieną skambėjo šypseną keliantys pasakojimai: „prisiminiau mamos sriubą“, „mamos blynus“, „maudynes metalinėje vonioje“, „duoną su cukrumi“, „tą jausmą, kai nenorėjome pareiti namo, nes kieme buvo tiek veiklos“.
Kiekvienas prisiminimas – tarsi mažas langelis į praeitį, pakvietęs trumpam stabtelėti ir pajusti, kaip stipriai mus formavo tie paprasti dalykai.
Žiūrėdami į senas nuotraukas spėliojome, kas jose slepiasi: koks paslaugų gavėjas mažas, kuri darbuotoja – dar visai vaikas. Ir tame žaidime buvo daug daugiau nei smalsumas – buvo bendrystė, šiluma ir jautrus prisilietimas prie savo šaknų.
Tą rytą visi iš naujo prisiminėme mažąjį save.
O kartu – ir gražią tiesą: vaikystė niekada visiškai neišnyksta. Ji gyvena mumyse, tyliai ir švelniai primindama, kas mes esame.
